Ketvirtadienio rytą Vatikano spaudos salėje buvo pristatytas lapkričio 21-ąją įvyksiantis popiežiaus Benedikto XVI susitikimas su menininkais. Juo bus pažymėtos dvi svarbiuos šiuolaikinės Bažnyčios santykių su meno pasauliu sukaktys. Šiemet sukanka 45 metai nuo 1964-ųjų gegužės 7 dieną įvykusio popiežiaus Pauliaus VI susitikimo su menininkais, davusio pradžią posusirinkiminės Bažnyčios intensyvesniam bendravimui su šiuolaikinio meno kūrėjais. Šiemet taip pat sukako 10 metų nuo naujojo tūkstantmečio išvakarėse, 1999-ųjų balandžio 4 dieną pasirašyto popiežiaus Jono Pauliaus II „Laiško menininkams“.

Šių dviejų sukakčių proga, Popiežiškoji kultūros taryba pakvietė kelis šimtus menininkų – dailės, architektūros, literatūros, teatro, kino, fotografijos ir muzikos kūrėjų – į susitikimą su Benediktu XVI, kuris lapkričio 21 dieną vyks bene akivaizdžiausiai Bažnyčios ir meno santykius įkūnijančioje Vatikano rūmų Siksto koplyčioje.

Kaip liudija Siksto koplyčia, Bažnyčia ir ypač Šventasis Sostas, renesanso laikais buvo vieni pagrindinių mecenatų. Mūsų laikais išskirtinį dėmesį šiuolaikiniam menui rodė popiežius Paulius VI, kurio rūpesčiu Vatikano muziejaus kolekcijas papildė modernaus ir šiuolaikinio meno kūrėjų darbai. Savo pirmtako dėmesingumo meno pasauliui pavyzdžiu sekė ir popiežius Jonas Paulius II.

Prieš dešimtį su puse metų buvo paskelbtas „Laiškas menininkams“, kuriame Bažnyčios ir meno pasaulio bendradarbiavimas, jo skatinimo būtinumas, buvo nagrinėjami iš trijų perspektyvų: teologinės, istorinės bei etinės – egzistencinės.

Visų pirma, Dievo Tarnas Jonas Paulius II pažymėjo, jog meninė kūryba turi labai daug analogijų su dieviškąja kūryba. Meno slėpinių raktą galima rasti Švenčiausiosios Trejybės slėpinyje. Kalbėdami apie meną naudojame Švenčiausiosios Trejybės analogiją: Dievas Tėvas kūrėjas, įsikūnijęs Sūnus, ir Šventoji Dvasia, kuri įkvepia – taigi kūrimas, įsikūnijimas, įkvėpimas – tie patys terminai analogiškai naudojami ir teologijoje, ir mene. Nes iš tiesų meninė kūryba yra dieviškosios kūrybos tąsa. Grožis ir harmonija yra Dievo Sūnaus įsikūnijimo vaisius, įsikūnijimo, kuris atstatė nuodėmės pažiestą tvarką. Galiausiai Šventoji Dvasia yra visko kas kilnu, dora, gražu ir darnu įkvėpėja.

Kitoje prieš dešimtį metų rašyto savo laiško dalyje Jonas Paulius II apžvelgė istorinę Bažnyčios ir meno kūrėjų bendradarbiavimo raidą. Tas bendradarbiavimas užsimezgė jau antikos laikais. Dar labiau jis sustiprėjo viduramžiais, kai išsivystė nuo dievogarbos neatskiriamas stilius – gotika. Vėliau renesanso laikotarpiu buvo grįžta prie žmogaus, sukurto pagal Dievo paveikslą ir panašumą, grožio. Šiandien Bažnyčios ir meno kūrėjų ryšiai nėra tokie artimi, kaip tarkim viduramžiais, tačiau jie nėra ir nutrūkę. Laiške paminėtas ir popiežiaus Pauliaus VI vaidmuo stiprinant šituos ryšius.

Toliau apie meną ir tikėjimą popiežius Jonas Paulius II savo laiške kalbėjo iš etinės ir egzistencinės perspektyvos. Priminė vienio, gėrio, tiesos ir grožio kategorijas bei jų tarpusavio sąsajas. Šios savybės Dievo kūrėjo yra įaustos į pasaulį ir į žmogų. O meno kalba, kartu su tikėjimo kalba bei su žmogiškojo pažinimo kalba, skverbdamasi į pasaulio ir žmogaus gelmes, savo raiškos būdais aiškina Kūrėjo ir kūrinijos slėpinius. Dėl to, Bažnyčiai reikia menininkų ir menininkams reikia Bažnyčios, nes nors jų keliai skirtingi, tačiau misija ta pati: ugdyti gėrį, grožį ir tiesą. (jm)