Pagrindinis pulsapis > Apie mus

1931 metų vasario 12-ąją pirmą kartą radijo bangomis nuskambėjo popiežiaus Pijaus XI balsas. Tą dieną Bažnyčia įžengė į sparčiai besivystančių komunikacijos technologijų pasaulį. Popiežius Pijus XI nusprendė įsteigti radijo stotį tuoj pat po Laterano sutarčių pasirašymo. Jau 1929 m. birželio 11 d., praėjus keturioms dienoms po pasikeitimo Laterano sutarčių ratifikavimo dokumentais, pats radijo išradėjas Guglielmo Marconi buvo pakviestas atvykti į Vatikaną. Naują stotį - 10 kW siųstuvą, antenas sumontavo Marconi įkurta ir vadovaujama bendrovė.

Iškilminga Vatikano radijo stoties inauguracija įvyko 1931 vasario 12 dieną. Po pietų, 16.49 val., Pijus XI pasakė pirmąją kalbą per Vatikano radiją. Pirmojoje kalboje per Vatikano radiją popiežius Pijus XI sakė, jog visos žmogaus sukuriamos naujos komunikacijos ir informacijos priemonės turi tarnauti taip pat ir Gerosios Naujienos skelbimui. Noriu,- sakė Pijus XI,- kad radijo - šio nuostabaus žmogaus darbo rankų įrankio pagalba, guodžiantis ir stiprinantis Petro Įpėdinio balsas pasiektų viso pasaulio tikinčiuosius.

Tokia buvo Vatikano radijo pradžia. Nuo to laiko mūsų radijas augo ir plėtėsi. Radijo išradėjo Guglielmo Marconi įrengta pirmoji Vatikano radijo stotis greit buvo papildyta naujais įrenginiais. Ilgainiui Vatikano radijas tapo viena galingiausių radijo stočių, kurios transliacijos gali pasiekti kiekvieną mūsų planetos kampelį. Metai po metų taip pat plėtėsi žinias įvairiomis kalbomis rengiančių darbuotojų ratas.

Pijaus XII pontifikato metais Vatikano radijas buvo toliau techniškai tobulinamas. Naujasis popiežius netaisydamas patvirtino savo pirmtako Pijaus XI pasirašytus radijo modernizavimo projektus. 1939 m. vasarą buvo pertvarkyta visa radijo stoties įranga. Buvo nutiestas ryšys su popiežiaus butu, šv. Petro bazilika, kitomis Vatikano patalpomis ir įstaigomis. Antrojo Pasaulinio karo išvakarėse, 1939 m. rugpjūčio 24 d., Vatikano radijas iš Castelgandolfo vasaros rūmų transliavo Pijaus XII kreipimąsi į valstybių vadovus: „Taika nieko neprapuldina; viską gali sužlugdyti karas“. Popiežiaus raginimas nebegalėjo paveikti jau nulemtos tolimesnių įvykių raidos.

Karas nesujaukė įprastinių radijo transliacijų tvarkos. 1941 m. pavasarį Vatikano radijas transliavo 57 reguliarias laidas per savaitę 11 kalbų, tarp jų ir lietuvių. Po karo Europoje susiklostė nauja geopolitinė situacija. Pusė Europos atsidūrė Sovietų Sąjungos įtakoje. Visos pokario permainos Vatikano radiją vertė stengtis atsiliepti į “tylos Bažnyčios” lūkesčius. 1948 m. pradžioje atsirado naujos programos: latvių, rusų, slovėnų. 1950 m. transliacijų grafikai vėl pasipildė naujomis laidomis: bulgarų, kroatų, baltarusių. Trumpabangiame eteryje atsirado iki šios dienos naudojamas naujas Vatikano radijo šaukinys - čekų kompozitoriaus Jano Kunco giesmės „Christus vincit“ motyvas.

Daugėjant programų skaičiui, kartu reikėjo didinti ir siųstuvų galingumą. Naujiemsįrenginiams reikėjo daugiau vietos, tad nuspręsta pagrindinę techninę radijo įrangą iš Vatikano perkelti į kitą vietą. Netoli Romos miesto esančiame 440 ha lauke, priklaususiame Germanicum - Hungaricum kolegijai, pradėta statyti naują radijo centrą. Statyba ir įrengimo darbai truko šešerius metus. Popiežius Pijus XII Santa Maria di Galeria centrą iškilmingai inauguravo 1957 m. spalio 27 dieną. Jono XXIII ir Pauliaus VI laikais vykusios plėtros metu susiformavo dabartinė Vatikano radijo struktūra. 1966 metais sudaryta dabartinė Vatikano radijo administracinė struktūra. Visą radiją sudaro trys skyriai - direkcijos: programų (jai pavaldžios visos redakcijos), techninė (besirūpinanti visa radijo įranga ir laidų transliavimu) ir administracinė (tvarkanti visus biurokratinius reikalus). Visam radijui vadovauja generalinis direktorius (šiuo metu - italas jėzuitas kun. Federico Lombardi).

Aštuntojo dešimtmečio pradžioje Vatikano radijas įsikūrė dabartinėse erdviose patalpose - Palazzo Pio rūmuose, kurie stovi į Šv. Petro baziliką vedančios gatvės Via della Conciliazione pradžioje. Septintajame dešimtmetyje prasidėjus popiežių apaštalinių kelionių erai Vatikano radijo korespondentai ir technikai dalyvavo visose kelionėse. Radijas nuolat keitėsi, prisitaikydamas prie technologinės pažangos ir vis stengdamasis savo laidomis pasiekti kuo platesnį klausytojų ratą. Šiuo metu visos laidos keturiasdešimčia kalbų transliuojamos ir įprastinėmis radijo bangomis, ir per palydovus, o šalia radijo transliacijų visas informacijos srautas į pasaulį keliauja ir per internetą.

Vatikano radijo laida lietuvių kalba priklauso pirmajam kalbinių laidų dešimtukui. Jos atsiradimą tuojau po pirmosios sovietų okupacijos paskatino to meto Lietuvos padėtis. Pagrindinis Vatikano radijo lietuviškos programos sumanytojas ir iniciatorius buvo Marijonų vienuolijos vadovas vyskupas Pranciškus Būčys. Oficialų prašymą pradėti transliuoti radijo laidas lietuvių kalba Vatikanui įteikė Lietuvos ministras prie Šv. Sosto Stasys Girdvainis. Leidimas gautas 1940 metų lapkričio mėnesį ir tuoj pat pradėta transliuoti laidas. Pirmasis redaktorius buvo vyskupas Būčys; bendradarbiavo: kun. Juozas Vaitkevičius ir kiti Romoje gyvenę kunigai marijonai, kun. Juozas Beleckas SJ ir, kartais, Lietuvos ministras Italijoje Stasys Lozoraitis. 1941 metais laidos nutrūko; Vatikano radijas lietuvių kalba tylėjo iki karo pabaigos.

Pokario metais, Romoje atsiradus gana dideliam iš Lietuvos pasitraukusių kunigų būriui, Vatikano radijo lietuviška laida buvo atgaivinta. Transliacijos prasidėjo 1946 metų birželio 8 dieną. Iki 1949 m. pabaigos rengiant radijo laidas bendradarbiavo beveik visi tuo metu prie Lietuvių Šv. Kazimiero Kolegijos susitelkę kunigai. 1950 metais, Grigaliaus universitete apsigynęs teologijos doktoratą, į Vatikano radijo lietuvių skyriaus darbą įsijungė kunigas Vytautas Kazlauskas, vėliau tapęs programos vedėju ir dirbęs radijuje net 38 metus, iki 1988-ųjų. Susiformavo nuolatinė redakcija ir ratas pastovesnių bendradarbių. 1972 metais pradėjo eiti „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“. Kai tik pirmieji jos numeriai pasiekė Vakarus, radijo laidose atsirado nauja skiltis – „Žinios iš Vyskupijų“. Šitokia antrašte buvo vadinamos Kronikos žinios. Nuo 1972 iki 1988 metų Vatikano radijo laidose buvo perskaityti beveik visi Kronikos numeriai. Jau pats Kronikos veikimo principas - registruoti ir skelbti tikinčiųjų diskriminavimo atvejus - buvo optimalus pasipriešinimo bedievinimui būdas. Kai Kronikos žinias ėmė transliuoti Vatikano radijas, kai ji tapo prieinama kiekvienam, kas turi trumpabangį radijo imtuvą, Kronikos poveikis keliskart padidėjo.

1988 m. vasarą kunigas Vytautas Kazlauskas buvo išleistas į pensiją. Jo vietą užėmė jėzuitas kun. Vincas Pupinis, buvęs laidos rusų kalba vedėjas. Nukritus “geležinei uždangai” ir Lietuvos Bažnyčiai atgavus laisvę, prasidėjo normalūs kasdieniai ryšiai su Bažnyčia Lietuvoje, o radijo laida, buvusi persekiojamos Bažnyčios pagalbininke jos kovoje už išlikimą, virto informacijos apie popiežių, Šventąjį Sostą ir visuotinę Bažnyčią šaltiniu ir Lietuvos Bažnyčiai, ir visiems kas šiandien klausosi Vatikano radijo programų lietuvių kalba. Po tėvo Pupinio mirties 1993 metais, iki 2005 metų vasaros lietuviškosios Vatikano radijo redakcijos vedėjas buvo kun. Virginijus Veilentas.

Šiuo metu Vatikano radijo lietuviškų laidų redakcijoje dirba Jonas Malinauskas, Saulius Kubilius, Romanas Kazakevičius ir Kęstutis Liobikas. Žinias iš Lietuvos vyskupijų, naujų leidinių recenzijas ir spaudos apžvalgas rengia bendradarbiai Lietuvoje.